Ir visgi vakarų fronte vis dar karas

Šiandienos zuikio tema- karas. Nes pagliau perskaitė 'Vakarų fronte nieko naujo' ir zuikiui akys atsivėrė.

Net nustojau skųstis, kad pirštuką įsipjoviau ar kas nuo pastovaus lešių dėvėjimo krauju akys pasruvo. Kur čia zuikio bėdos palyginti su visa karta, šimtais tūkstančių vaikų išmestų į frontą kovoti 'už tėvynę'. Remarko žodžiais, tyliai inkščiančių ir bebalsiai šaukiančių savo mamas, kol guli kraujo balose su nutrauktom kojom, rankom ir išplyšusiom žarnom. Vaikų, kurių uniformos plaikstosi vėjyje ir smunka nuo pečių, nes juk niekas negamina uniformų vaikams.

Pirmas pasaulinis- tobula vieta pradėti galvoti apie karą. Nes tai buvo taip seniai ir dėl to nėra taip kraupu apie tai galvoti. O labiausiai dėl to, kad žmonės taip NORĖJO karo. Juk buvo manoma, kad tai vienintelis kelias į pažangą, atversiantis duris naujiems išradimams ir geresniam gyvenimui. Taip, karas- pažangos variklis. Jei nebūtų buvę karo, labai abejoju kad visi lakstytume su smartphonais ir laptopais. Bet dėl šitų modernių technologinių džiaugsmų mes paaukojome kelias kartas žmonių. Pasmerkėme vargšus idealistiškus mokyklinukus pavirsti žudymo mašinomis, kai gyvenime jie dar nebuvo nieko kito matę. Ir matė jie tik karą ir mirtį ir nuplyšusias rankas ir žarnas. Ir mirė, o jų vienintelė gyvenimo profesija buvo žudymas.

Svarbiausia, jie buvo žmonės, tokie pat kaip mes, nei geresni nei blogesni. Lygiai tokie pat silpni, pavargę, lygiai taip pat mokantys jausti skausmą ir vienatvę.

Ir jie neturėjo kito pasirinkimo. Nes jų mokytojai ir tėvai stūmė juos į frontą, vadino juos bailiais ir žadėjo prisiūti po herojaus ženkliuką jei vis tik eis mirti už tėvynę. Kas jiems iš to ženkliuko kai sprogimai ištaškė jų krūtines.

Ir viskas už tėvynę, už savo šalį. O kas yra šalis? Kiek dar atsimenu iš mokyklos, oficialus apibrėžimas yra teritorija, žmonės ir valdžia. Už žmones, kurių jie nepažįsta, kurie žudo ir plešia vieni kitus dėl smartphonų ir laptopų. Už kažkokią abstrakčią idėją (nacionalizmą), kuri, pripažinkime, dažniausiai baigiasi fašizmais, netolerancija, holokaustu ir siauramąstyškumu.

Velgi Remarko žodžiais šnekant, nejaugi neturėtų karas būti toks: kai dvejų valstybių vadovai nesutaria, abu eina į ringą ir boksuojasi. Tas kuris laimi, laimi karą. Ir nereikėtų mums siųsti šimtų tūkstančių vaikų po tanko ratais.

Ir brangieji, prašau negalvokite kad karas baigėsi ir mūsų nebeliečia. Turėjom pirmą ir antrą pasaulinius, o tada Vietnamą ir dabar turim visą tą brudą rytuose (Irake ir t.t.).

Siunčia po hugą ir dozę taikos,
Zuikis
xoxo