Pas zuikį lyja

Kokios įdomios tos emocinės krizės.
Jos kaip sniego griūtis, prasideda nuo nieko ir tada veržiasi veržiasi ir veržiasi ir veržiasi. Bet kas įdomiausia, tu nori kad visi tai žinotų... Ir zuikis baisus nesusipratėlis niekaip nesupranta kodėl. Skauda vadinasi sėdėk sukandęs dantis ir kentėk ir savo gėdą slėpk. Bet kažkodėl atsiranda didelis malonus tą savo gėdą kitiems pasakoti, tarsi jie tie kiti turi stebuklingą receptą kaip gėdą iš kiemo varyti.
Šiandienos zuikio gėda ta, kad jam nepatinka žmonės. Užtat sėdi šiandien ant sofutės savo vienintelį niekam tikusį draugą iš namų išvaręs ir savo likimą keikia. Ir taip liūdna liūdna ir atrodo apibėgtum visą pasaulį ir tą liūdnumą visiems išpasakotum. O gal atvirkščiai. Gal tereikia vieno žmogaus kuris išklausytų, apkabintų, puodelį arbatos pasiūlytų ir už tave kartu paliūdėtų.
Et, tikrai geriau pasidarė kai visam pasauliui pasiskundi koks tas pasaulis nesąžiningas.
Zuikis siunčia jums linkėjimus ir sako neliūdėkit, nes zuikis liūdi su jumis. O minusas ir minusas visada tampa pliusu (zuikio matkės teorija, reik užpatentuot!).
xoxo
Zuikis