Grįžau į Newcastle vien tam, kad surasčiau, jog kambariokai naudoja mano sūrį. Not even funny! Viena dieną aš gyvensiu viena, virtuvė blizgės ir bus tik parodai, o kambariai kvepės lauko gėlėm ir imbieriniais sausainiais. Pamatysit! O savo kambary turėsiu raudono aksomo supynes. Ir niekas kitas be manęs nenaudos mano rankšluosčio veidui. Ir kai plausiu indus, visada gerai nuskalausiu Fairy (get this, jie išmirko indus indų ploviklyje ir iš karto deda į džiovyklę, kol nudžius putos!). Mmm... Vien dėl to verta nepasiduoti ir stumtis toliau. O vakar jau norėjau pasiduoti. Kai liko 15 minučių iki mano autobuso į Nwcl, o aš stovėjau Finchley ir kramčiau savo nagus. Mat ponas autobuso vairuotojas neturėjo gražos iš 20svarų. Sakiau mesiu univerą, pasigimdysiu vaiką, pasiprašysiu child support, gal kokį namą Londone duotų!
Et, brangieji, moralas šiandien toks- neatidėliokit visko paskutinei akimirkai. Sakiau niekada nebevėluosiu :D
ir...
Siekit savo svajonių. Sunku ar nesunku, bet reikia. Kas be jų mums ir belieka.
ir...
Šeima yra svarbu. Taip, jie užknisa, nes aiškina ką, kur ir kaip, bet jie jus myli taip visai be priežasties. Vien todėl, kad gimėte būtent tą akimirką būtent toje šeimoje. Nors kartais tikrai užknisa.
Oh, right, savaitgalį gavau išankstinę Kalėdinę dovaną- sėdėjau namie (Londone) ir į kambarį įėjo mano mama! How crazy is that! Pasiprašiau kad man nupirktų kepimo skardą, eisiu kept imbierinių sausainių (sun)
xoxo
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą